Ką norėtumėte, kad apie jus papasakotų jūsų nuotrauka?
Jeigu šiandien reikėtų viena nuotrauka papasakoti apie save — ką norėtumėte parodyti?
Savo veiklą? Tai, kaip jaučiatės? O gal tą savo pusę, apie kurią dar mažai kas žino?
Man fotografija yra apie tai. Apie žmogų ir jo istoriją. Apie gyvenimo etapą, kurį norisi prisiminti. Kartais — apie kryptį, į kurią dar tik norisi eiti.
Gražiai atrodyti nuotraukoje smagu. Bet man daug įdomiau, kai žiūrėdama į ją moteris pasako: „Čia esu aš. Būtent taip ir norėjau save pamatyti.“
Apie mane
Šešiolika metų pasakojau istorijas balsu. Dabar pasakoju fotografijomis.
Esu Dovilė Servienė, „Samanota fotografija“ kūrėja.
Pagal išsilavinimą esu žurnalistė, šešiolika metų dirbau radijuje: kalbinau žmones, klausiausi, domėjausi jų gyvenimais ir pasakojau jų istorijas klausytojams.
Fotografija ilgą laiką buvo mano hobis. Tai, kam vis norėdavau atrasti laiko. Kol galiausiai nusprendžiau jai skirti visą savo profesinį dėmesį.
Dabar suprantu, kad mano darbo esmė labai panaši. Man vis dar rūpi žmogus. Vis dar svarbu išgirsti, suprasti, pastebėti. Tik dabar istoriją pasakoju vaizdu.
Fotografuodama kitas moteris, stiprėjau ir pati.
Moterys, kurias sutinku, man duoda labai daug pasitikėjimo. Jos kuria verslus, keičia profesijas, pradeda iš naujo, mokosi, ieško savo kelio. Klausausi jų ir galvoju: kiek daug mes galime, kai leidžiame sau pabandyti.
Aš pati iš to, ką vadinau „normaliu darbu“, perėjau į savo hobį. Iš pažįstamos profesijos, kurioje praleidau šešiolika metų, — į fotografiją. Todėl puikiai suprantu, ką reiškia iš naujo prisistatyti, kalbėti apie savo veiklą, kažko nemokėti ir vis tiek eiti pirmyn.
Fotografija man suteikė kūrybinę laisvę.
Galimybę savo idėjas paversti kažkuo, ką galiu parodyti ir kuo galiu pasidalyti.
Viena mane labai įkvėpusių moterų — Donata. Mus sujungė vanduo.
Susipažinome verslių moterų klube, prie vandens. Išsikalbėjome, kad abiem patinka plaukti. Aš pati lankau baseino treniruotes. O tada išgirdau jos istoriją.
Prieš keletą metų Donata paniškai bijojo vandens. Bijodavo net panardinti galvą, kad tik vandens nepribėgtų į nosį.
Ir ji nusprendė mokytis plaukti. Su ta baime, kurią turėjo, po truputį žengti į vandenį.
Šiandien ji užsiima giluminiu nardymu. Aistra plaukimui ir nardymui ją nuvedė iki Balio, kur ji dabar gyvena ir mokosi auginti koralus.
Kai klausaisi, net sunku įsivaizduoti, kad tai ta pati moteris, kuri dar visai neseniai bijojo panardinti galvą.
Ir jos meilė vandeniui atvedė į verslą. Ji kuria ekologiškus skalbimo miltelius, indaplovių kapsules, šluostes — ieško būdų, kaip kasdienybėje mažiau kenkti aplinkai.
Pagalvokite, kokį kelią gali atverti vienas sprendimas — pradėti mokytis to, ko bijai.
Fotografuodama Donatą jau žinojau šią istoriją. Todėl man prieš objektyvą buvo moteris, kuri nuėjo didžiulį kelią. Žiūrėjau į ją ir galvojau, kiek drąsos reikėjo pradžioje ir kiek visko iš to išaugo.
Jos istorija man labai artima ir dėl vandens, ir dėl to ieškojimo: kas mane traukia? Ką noriu veikti? Kur mane tai gali nuvesti?
Tokios moterys įkvepia ir mane pačią labiau pasitikėti savo keliu.
Ir man atrodo, kad tai viena didžiausių fotografijos dovanų mano gyvenime — žmonės, prie kurių ji leidžia priartėti.
Nuotrauka gali išsaugoti tai, kas yra. Ir padėti parodyti tai, kuo tampi.
Kartais fotografuojamės, nes norime prisiminti šį gyvenimo etapą. Vaikus, kol jie dar maži. Savo artumą. Šventę. Save tokią, kokia esame šiandien.
O kartais nuotraukos reikia tam, kad galėtume žengti į priekį ir pasakyti: štai kas aš esu, štai ką darau.
Noriu papasakoti apie Ingą.
Ji dirbo kosmetologe, dėstė kolegijoje. Kartu mokėsi astrologijos, bet apie šią savo gyvenimo dalį daugiausia kalbėjo su artimais žmonėmis. Viešai prisistatyti jai buvo nedrąsu — kaip tai derės su tuo, kaip ją iki šiol pažinojo kiti?
Mūsų fotosesija buvo apie šią jos pusę.
Kūrėme nuotraukas, kuriomis ji galėtų pasakyti: „Aš esu astrologė.“
Man buvo labai gera dalyvauti šiame procese. Matyti, kaip tai, kas ilgai buvo tyliai puoselėjama, pagaliau įgauna matomą formą.
Paskui nuotraukas galima įkelti į savo svetainę, socialinius tinklus, prisistatyti žmonėms. Leisti jiems sužinoti apie tavo veiklą.
Kartais fotografijos leidžia pamatyti, kiek daug per metus pasikeitėme.
Noriu papasakoti apie Arminą. Pirmąją fotosesiją jai padovanojo teta mokyklos baigimo proga.
Atėjo ilgais plaukais mergina. Nufotografavome ją tuo metu, kai vienas gyvenimo etapas baigiasi, o kitas dar tik prasideda.
Po fotosesijos Armina išvažiavo tarnauti į kariuomenę. Tapo šauktine.
Po metų pakviečiau ją vėl susitikti prieš mano objektyvą. Norėjau užfiksuoti jos pokyčius.
Šiandien noriu padėti moterims prabilti apie save.
Pati esu šiame kelyje. Mokausi garsiai pasakyti, ką darau, parodyti savo darbus, pakviesti pas save.
Todėl suprantu moterį, kuri sako: „Man reikia nuotraukų, bet nežinau, kaip noriu atrodyti. Nežinau, ką su jomis pasakysiu.“
Kartu to ir ieškome.
Fotografuoju verslo portretus, kuriu fotografijas socialiniams tinklams ir interneto svetainėms. Prieš fotosesiją kalbamės apie jūsų veiklą, apie žmones, kuriuos norite pasiekti, apie tai, kokį ryšį norite su jais kurti.
Vienai reikia dalykiško portreto. Kitai — šilumos, artumo. Trečiai svarbu parodyti savo darbo aplinką, procesą, detales.
Man svarbu, kad turėtumėte nuotraukas, su kuriomis būtų gera prisistatyti ir lengviau kalbėti apie savo darbą.
Labai ypatinga mano darbo dalis — moterų stovyklos Lietuvoje ir užsienyje
Ten gimsta vienos gražiausių mano fotografijų. Ir ten esu liudijusi tokių atsivėrimų, kuriuos iki šiol prisimenu su didžiuliu jautrumu.
Stovykloje moterys turi laiko. Sau, kūnui, poilsiui, bendrystei. Būna pirtis, pokalbiai, bendros patirtys. Po truputį jos atsipalaiduoja, susipažįsta, atsiranda pasitikėjimas.
O tada stovyklos pabaigoje vieną ankstyvą rytą susitinkame prie ežero.
Įsivaizduokite: aušta rytas. Ežeras. Ir penkiolika moterų.
Vieta ta pati, laikas tas pats, fotografė ta pati. Bet kiekviena atsiskleidžia visiškai skirtingai.
Viena nori tylos. Kita — judėti. Viena apsisupa audiniu, kita brenda į vandenį. Viena labai jautri, kita tą rytą savyje atranda tiek drąsos, kad pati nustemba.
Kartais moteris pati pasirenka fotografuotis apsinuoginusi. Man labai svarbu jos pasitikėjimas ir laisvė pačiai nuspręsti, kaip ji nori būti fotografuojama.
Kiekvienos drąsa skirtinga. Vienai tai yra nusimesti drabužį. Kitai — pirmą kartą ramiai pažvelgti į objektyvą. Dar kitai — apskritai ateiti į fotosesiją.
Tas pats rytas, bet kiekviena moteris atsineša savo istoriją.
Man tai primena sodą.
Jame auga įvairiausios gėlės. Vienos aukštos, kitos mažytės. Vienos ryškios, kitos tokios subtilios, kad reikia prieiti arčiau.
Ir kiekviena turi savo vietą.
Koks būtų sodas, jeigu jame augtų vienodos gėlės? O čia visas grožis ir atsiranda iš skirtingumo. Iš to, kaip jos viena kitą papildo.
Taip aš matau ir moteris tuose rytuose prie ežero.
O pabaigai noriu pakviesti jus truputį pasvajoti.
Dažnai pirmas sakinys, kurį išgirstu, būna: „Norėčiau fotosesijos studijoje.“
Pradedame kalbėtis. O kokios? Kaip norėtum jaustis? Ką norėtum apsirengti?
Ir tada po truputį atsiranda: „Gal norėčiau tokios ilgos suknelės… O gal norėčiau gamtoje? O gal vandenyje?“
Čia prasideda vienas gražiausių etapų — fotosesijos išsvajojimas.
Moteris įsileidžia fantaziją. Pradeda kurti. Leidžia sau pagalvoti: o kokią save aš norėčiau pamatyti? Kokios savęs pasiilgau?
Man atrodo, kad kūrybiškumas prasideda ir nuo tokių mažų leidimų sau. Norėti. Įsivaizduoti. Pabandyti.
Fotosesija gali būti jūsų šventė. Ir ją galime sukurti kartu.
Gal jums tai būtų ramus rytas gamtoje. Gal diena su makiažu, gražia suknele ir mėgstama muzika. Gal norėtumėte būti basa, vėjyje, susivėlusiais plaukais. O gal — labai puošni ir iškilminga.
Pagalvokite apie visą tą dieną. Kaip norėtumėte jai ruoštis? Kur norėtumėte būti? Ką patirti?
